Lietuvos Istoriku Klubas

Klubas Naujienos Lietuva

Rusø istorija Lietuvoje

Rusø istorija Lietuvoje prasideda Lietuvos Didþiosios Kunigaikštystës, gausiai apgyvendintos Rytø slavø bei turëjusios turtingas "rusø" þodinës kûrybos tradicijas, laikais. Šiose tradicijose glûdi XVIII-XIX a. susiformavusios baltarusiø, ukrainieèiø ir iš dalies naujosios rusø literatûros ištakos. Vienas seniausiø Vilniaus kvartalø tradiciškai vadinosi "rusø miestas" (civitas ruthenica). Èia nuo XIV a. buvo statomos staèiatikiø šventyklos.

Lietuvos Didþiojoje Kunigaikštystëje savo veiklà tæsë maskvietis spaudos pradininkas Ivanas Fiodorovas ir jo bendraþygis Petras Mstislavecas. Èia pabëgo Andrejus Kurbskis, valstybës veikëjas ir publicistas. Baþnytinë reforma XVII a. Rusijoje sukëlë "senojo tikëjimo" šalininkø migracijà.
Inkorporavus Lietuvà á Rusijos imperijà, Jekaterina II dovanodavo èia dvarus savo favoritams. Miestuose atsirado gerokas rusø tarpsluoksnis, kurá sudarë kariškiai, valdininkai ir jø šeimø nariai. Ásigalëjo áprastos Rusijoje miestø profesionalios kultûros formos - literatûra, teatras, autorinë muzika, vaizduojamieji menai.
Netoli Kauno savo dvare gyveno rusø tautinio himno kûrëjas Aleksejus Lvovas (1798 - 1870), palaidotas Paþaislio vienuolyne. Piotras Stolypinas (1862 - 1911) mokësi Vilniuje ir atostogavo tëvo dvare Kalnaberþëje netoli Këdainiø. Paskui jis tarnavo Kaune, ásteigë ten Þemës ûkio draugijà, savo dvaruose Lietuvoje kûrë mokyklas valstieèiø vaikams. Tapæs Rusijos ministru pirmininku, jis imperijos mastu realizavo agrarinæ reformà, kurios idëja buvo gimusi Lietuvoje. Vilniaus gimnazijoje mokësi Michailas Bachtinas (1895 - 1975). Daugiakalbë polikultûrinë aplinka suþadino produktyviàsias pasaulinio garso mokslininko bei màstytojo idëjas

Gramatica
Meletijaus Smotrickio (1577-1633) Slavø gramatika. Vievis, 1619.

XX amþius

Pirmojo pasaulinio karo metu dalis rusø pasitraukë iš Lietuvos. Susikûrus nepriklausomai Lietuvai su laikinàja sostine Kaune bei Lenkijai su Vilniaus kraštu á buvusias Vilniaus ir Kauno gubernijas gráþo gimæ šiuose kraštuose, atvyko pabëgëliai ir emigrantai iš Rusijos. Taèiau Lietuvos rusus perskyrë demarkacinë linija tarp Lietuvos ir Lenkijos. Vilniuje ir Kaune veikë rusø gimnazijos ir organizacijos, buvo leidþiami rusiški laikrašÃ¨iai. Svarbø vaidmená kultûros gyvenime vaidino pedagogas, Kauno rusø gimnazijos direktorius, mokymo priemoniø autorius Aleksandras Tyminskis (1884-1959), dailininkas Mstislavas Dobuþinskis (1889-1895 m. mokësi 2-oje Vilniaus gimnazijoje), filosofai Vosylius Sezemanas ir Levas Karsavinas, istorikas Ivanas Lappo, architektas Vladimiras Dubeneckis (1888-1932). Daugelis rusø kultûros veikëjø, mokytojai, dvasininkai, rusø organizacijø aktyvistai buvo sovietø valdþios represuoti 1939-1941 m. ir pokario metais. Po Antrojo pasaulinio karo rusø gyventojø Lietuvoje daugëjo (1959: 231 014, 1989: 344 455) pirmiausia atvykstant iš buvusios SSRS respublikø kvalifikuotiems specialistams. Šiandien rusø gyventojø Lietuvoje yra apie 308 tûkstanèius; tai sudaro maþdaug 8,7 nuošimèiø visø Lietuvos gyventojø.

Vladimiras Èekasinas

Absoliuti dauguma Lietuvoje gyvenanèiø rusø yra Lietuvos Respublikos pilieèiai. Dël socialiniø pozicijø, interesø bei kilmës ávairumo Lietuvos rusai nesudaro vieningos bendrovës. Elena Èiudakova (1925-1973) buvo XX a. antrosios pusës Lietuvos operos þvaigþdë. Lietuvoje prabëgo visas Konstantino Vorobjovo (1919-1975), vieno stambiausiø XX a. rusø prozininko, kûrybinis gyvenimas. Pasaulinæ šlovæ pelnë dþiazo trio Viaèeslavas Ganelinas - Vladimiras Tarasovas - Vladimiras Èekasinas (1971-1986).


Viaèeslavas Ganelinas


Vladimiras Tarasovas

Lietuvos totoriø tautiniai bruoþai

Lietuvos totoriai kilæ iš tiurkø ir sutiurkintø mongolø genèiø. Jie atkeliavo á Lietuvà skirtingu laikotarpiu iš ávairiø vietø - Aukso Ordos valstybës, Krymo bei kitø chanatø ir atstovavo skirtingas gentis. Ávairios kilmës imigrantai turëjo savitø bruoþø ir kraujo priemaišÃ¸, todël Lietuvos totoriai yra mišraus antropologinio tipo, turinèio Azijos kontinento ypatybiø. Jie vidutinio arba nedidelio ûgio, kartais turi tamsesnës spalvos odà negu vietiniai gyventojai, didþiumos tamsios (kartais ákypos) akys ir plaukai. Ásikûræ Lietuvoje ir neturëdami pakankamai savo rasës moterø, totoriai vesdavo vietines moteris, todël tarp jø galima sutikti ir aukštø, ir smulkiø, taip pat šviesiais ar kaštoniniais plaukais.
    Lietuvos totoriai turi choleriškà charakterá, taèiau áprastai abejingi ir santûrûs, savo temperamentà parodo tik ypatingai susijaudinæ.
    Lietuvos totoriai bajorai labai vertino savo bajorystæ ir nelaikë savæs þemesniais uþ lietuviø ar lenkø bajorus, reikalavo, kad bûtø gerbiami jø senoviniai titulai. Šiais laikais totoriai didþiuojasi savo bajoriška praeitimi, jà idealizuoja.
    Lietuvos totoriai labai dorovingi, vertino savo garbæ, todël garsëjo savo sàþiningumu, ištikimybe, visuomet laikësi duoto þodþio. Paprasti totoriai darbštûs, draugiški, vaišingi, nuoširdþiai bendrauja su kaimynais, mëgsta linksmintis ir juokauti, tai rodo ir daþnos pravardës. Jie konservatyvûs, laikosi savo tradicijø.
    Didþiausia dvasinë vertybë Lietuvos totoriams yra jø religija - Islamas. Tai turëjo nepaprastai didelæ reikšmæ, išlaikant etniná savitumà ir atsparumà asimiliacijai.
    Nors labai prisirišÃ¦ prie savo protëviø tikëjimo, kurá laiko vieninteliu teisingu, totoriai tolerantiški kitiems tikëjimams. Jei turtingo totoriaus šeimynoje bûdavo krikšÃ¨ioniø, jiems suruošdavo Kûèias, o Velykoms duodavo marguèiø. XX amþiuje dauguma totoriø šeimø kartu su kaimynais švenèia ir krikšÃ¨ioniškas bei valstybines šventes.
    Totoriø tarpusavio santykiai gana demokratiški, tai susijæ su jø religija, kuri skelbia, kad visi musulmonai yra lygûs.
    Lietuvos totoriø tarpe niekada nebuvo daugpatystës. Totoriai labai rûpinasi savo šeima, giminëmis. Totoriø moterys nuo senø laikø laikomos lygiateisëmis šeimos narëmis, tik skyrybø atveju vyrai turëjo daugiau teisiø.
    Šie Lietuvos totoriø bruoþai išliko per šimtmeèius, keièiantis gyvenimo bûdui ir aplinkai.
    Lietuvos totoriai visada buvo lojalûs valstybei, kurioje gyveno. Senaisiais laikais jiems ypaè bûdingas monarchizmas, jie ištikimi Lietuvos ir Lenkijos valstybës valdovams, juos gerbë ir šlovino, daþnai itin palankiai minëdavo savo padavimuose.
    Lietuvos totoriai stipriai prisirišÃ¦ prie krašto, kuriame gimë, nors iki XVIII amþiaus pabaigos gyveno savame gana uþdarame pasaulyje - daþniausiai atskiruose kaimuose, miestuose irgi gyveno susitelkæ ir maþai domëjosi juos supanèia aplinka. Tai sàlygojo etninës kilmës ir religijos skirtingumo suvokimas.
    XIX amþiuje padëtis pasikeitë, Lietuvos totoriai bajorai pamaþu integruojasi á visuomenës gyvenimà, ásitvirtina vidutiniuose visuomenës sluoksniuose. Jø gyvenimo bûdas maþai pasikeitë ir XX amþiaus pradþioje, bet jie pradeda aktyviau dalyvauti visuomenës gyvenime.